Straipsniai

Kam ūsams reikalinga katė?
AVEVITA 2011-04
Džiuljeta Kulvietienė

Kultūros dienos išvakarėse LSMU MA Vaikų ligų klinikos II vaikų skyriuje besigydančius vaikučius aplankė VšĮ „Viena šeima“ atstovai, įgyvendinantys projektą „Šypsenų lietus 2011“ ir trupės „TEATRIUKAS“ aktoriai. Plačiau...
 

„Pasakos į ausį“ – „Teatriukas“ Šveicarijoje.
2009-05
Eglė Kačkutė

Gegužės 1–2d. Ciuriche ir Ženevoje „Teatriukas“ iš Vilniaus rodė spektaklį visai šeimai „Pasakos telefonu“. Šie pasirodymai – didesnių gastrolių po Europos šalių lietuvių bendruomenes dalis. Ženevoje spektaklis vyko miesto širdyje esančio „Grütli“ menų centro kino salytėje. Šveicarijos lituanistinį darželį „Ratas“ lankantiems vaikams tai buvo septintoji šio sezono pamokėlė, o kitiems – lietuviškas spektaklis. Plačiau...
 

„Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga“
„Literatūra ir menas“, „Menų faktūra“ 2009-06 / 07.
Dalia Mikoliūnaitė

Kovo pabaigoje nuvykau į Islandiją, norėdama daugiau sužinoti apie Islandijos teatrą vaikams. Stažuotę rėmė Šiaurės ministrų taryba, programa „Closer Culture Neighbours“ (dabar Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinė mobilumo programa). Nuvykau, žinodama tiek, kad teatras Islandijoje yra. Ir kad Islandijos nacionaliniame teatre sėkmingai keletą spektaklių sukūrė Rimas Tuminas.

Pasidalysiu įspūdžiais apie teatrą vaikams vadybos aspektu. Tikiuosi, kad Lietuvos teatrų, kuriančių jaunai auditorijai, vadybininkams ir vadovams bus įdomu pažvelgti į kolegas, jų darbus šioje šiaurės šalyje, skaudžiai susidūrusiais su ekonominiais sunkumais, kaip ir mes, bandančiais surasti naujas formas ir suteikti naują turinį savo veiklai. Plačiau...
 

“Teatriuko” aktorių lopšinės – šiandien gimusiems Lietuvos vaikams!
www.delfi.lt, www.vtv.lt, www.alfa.lt ir t.t. 2008-09-25

Lygiai prieš dešimt metų – rugsėjo 24 d. Lietuvoje užgimė naujas teatras. Net ne teatras, o “Teatriukas”. Mažas, jaukus, kartais rėkiantis, kartais besijuokiantis, augantis ir kuriantis.

Šia proga “Teatriuko” aktoriai Dalia, Žilvinas ir Arturas sveikina visus šiandien Lietuvoje gimusius vaikus ir dovanoja savo įdainuotą “LIETUVIŲ LOPŠINIŲ” kompaktinę plokštelę (leidykla “Nieko rimto”)! Plačiau...
 

Prieškalėdinė dovana – Skaitymo metams 2008 m.
www.skaitymometai.lt

Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuota moksleivių skaitymo skatinimo akcija „Draugauk su knyga. Atrask lietuvišką knygą“ vyksta jau antri metai. Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos mokiniai irgi įsijungė į šią akciją.
Puikia prieškalėdine dovana tapo aktorių trupės „Teatriukas“ spektaklis „Keliaujanti Kalvio pasaka“. Tai teatralizuotas Martyno Vainilaičio „Kalvio pasakos“ skaitymas, panaudojant įvairiausius lietuvių liaudies muzikos instrumentus. Suaugę gėrėjosi aktorių profesionalumu, iš puikios pasakos sėmėsi gyvenimo filosofijos. Vaikai juokėsi iš „Velnio“ grimasų ir nepakartojamo jo juoko. Tai buvo puiki teatro pamoka ir mokiniams, ir mokytojams: kaip reikia meniškai skaityti, kaip žodžiams pritaikyti muziką. Plačiau...
 

„Teatriukas“: mums kiekviena erdvė gali tapti scena
Bernardinai.lt 2007-03
Kalbino Gediminas Kajėnas

Aktorių trupė „Teatriukas“ - profesionalių, nepriklausomų aktorių trupė, vaidinanti, dainuojanti bei kurianti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kovo 1 d. išvyksta į gastroles po Jungtines Amerikos Valstijas, kur savo pasirodymais džiugins ne tik lietuvių išeivių vaikus, bet ir amerikiečius. Prieš šias gastroles „Bernardinai.lt“ pakalbino aktorių trupės „Teatriukas“ aktorę ir direktorę Dalią Mikoliūnaitę.
Pradėkime nuo pat pradžių – papasakokite, kaip ir kodėl susikūrė „Teatriukas“? Ir kodėl ne DIDELIS DIDELIS teatras, o tik „Teatriukas“? Plačiau...
 

"Teatriukas" atrado Ameriką
“Literatūra ir menas” 2007-05-18 nr. 3143
Gintė Pranckūnaitė

Kitąmet dešimtmečio sukaktį švęs aktorių trupė „Teatriukas“. Tai trijų aktorių – Žilvino Ramanausko, Dalios Mikoliūnaitės ir Arturo Varno – įkurtas teatras vaikams, kuris organizuoja spektaklius mažiesiems, koncertus suaugusiems ir renginius turistams. „Teatriukas“ balandžio mėnesį grįžo iš gastrolių po JAV.

Ne kiekvienas teatras Lietuvoje gali pasigirti aplankęs abi – rytų ir vakarų – pakrantes su jų miestais – Los Andželu, Čikaga, Niujorku, Filadelfija, Vašingtonu ir kitais, surengęs dvidešimt spektaklių amerikiečių bei Amerikos lietuvių vaikams. Viskas prasidėjo nuo Garretto koledžo (Merilendo valstija) kvietimo atvykti gastrolių į pradines amerikiečių mokyklas. Koledžas nuolatos ieško jaunų ir įdomių menininkų iš Pabaltijo šalių.

Gastrolėms „Teatriukas“ išrinko spektaklį vaikams „Kad būtų linksma“. Tai muzikinis teatrinis žaidimas su jaunaisiais žiūrovais pagal Juozo Erlicko poeziją vaikams. Vaidinta įvairiose pradinėse mokyklose, bendruomenės parūpintose salėse. Aktoriai iš pradžių vaidino tik lietuviškai, ir tai kėlė nerimą (ar bus suprasti?), teko bene trečdalį spektaklio išversti ir vaidinti anglų kalba, paliekant lietuviškus poezijos ir dainų intarpus. Spektaklio sėkmė patvirtino teatrinės kalbos universalumą – amerikiečiai vaikai viską puikiai suprato ir uoliai atlikdavo užduotis, o po spektaklio, skirtingai nuo lietuvių vaikų, apipildavo aktorius klausimais...

Neapsieita ir be improvizacijos. Ištrauka iš „Teatriuko“ dienoraščio: „Kartu su mokytojais sukūrėme, pritaikėme keletą geografinių, kalbos, teatro užduočių, susijusių su spektakliu, kad jas atlikę vaikai geriau suprastų spektaklį. Taigi, atėję į spektaklį vaikai jau žinodavo, kur yra Lietuva, kokios jos vėliavos spalvos... Viena klasė nupiešė įspūdžius iš spektaklio ir perdavė aktoriams, mums tai buvo maloni staigmena.“ Maža to, po spektaklio vaikai patys klasėse bandydavo „žaisti teatrą“, t.y. paimdavo patį paprasčiausią daiktą, tarkim, skrybėlę ir fantazuodavo, ką dar šis daiktas primena ir kuo spektaklyje galėtų tapti. Žinant, jog kai kurių mažų miestelių vaikai dar niekada nebuvo matę nė vieno spektaklio, „Teatriukas“ amerikiečių vaikams tapo pirmu teatro pedagogu.

Į „Teatriuko“ vakarinius koncertus susirinkdavo visi turintys lietuviško kraujo ir neabejingi Lietuvai amerikiečiai. „Supranti, jog žmogus ateina ne tik pasiklausyti lietuviškų dainų, bet ir pabendrauti, sužinoti naujienų iš Lietuvos. Kai kuriuos atvijo nenumaldomas tėvynės ilgesys...“ – kalbėjo Dalia. Aktoriai juokavo, jog prieš kelionę į kitą žemyną buvo prisiklausę įvairių istorijų apie nenuoširdžias amerikiečių šypsenas ir priešiškai nusiteikusius brolius lietuvius. „Mūsų tikslas buvo paneigti ši mitą, – sako meno vadovas Žilvinas, – ir mums pavyko.“

Sužavėti teatro originalumo, amerikiečiai siūlė aktoriams vasaros darbą stovyklose su amerikiečių vaikais. Paklausti, ar „Teatriukas“ nesusigundė pasiūlymu ir ar nesiruošia emigruoti, aktoriai nusipurto: „Tikrai ne. Gyvenimas Lietuvoje nuolatos gerėja, mes turime savo žiūrovus.“

„Teatriukas“: mums kiekviena erdvė gali tapti scena
2007-03-01Bernardinai.lt, Kalbino Gediminas Kajėnas

Aktorių trupė „Teatriukas“ - profesionalių, nepriklausomų aktorių trupė, vaidinanti, dainuojanti bei kurianti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kovo 1 d. išvyksta į gastroles po Jungtines Amerikos Valstijas, kur savo pasirodymais džiugins ne tik lietuvių išeivių vaikus, bet ir amerikiečius. Prieš šias gastroles „Bernardinai.lt“ pakalbino aktorių trupės „Teatriukas“ aktorę ir direktorę Dalią Mikoliūnaitę.
Pradėkime nuo pat pradžių – papasakokite, kaip ir kodėl susikūrė „Teatriukas“? Ir kodėl ne DIDELIS DIDELIS teatras, o tik „Teatriukas“?
Mes visi dabartiniai trupės aktoriai - Dalia Mikoliūnaitė, Arturas Varnas, Žilvinas Ramanauskas - mokėmės Vilniaus universitete aktoriaus filologo specialybę: filologiją - VU, o aktorystę – Keistuolių teatre. O po studijų visi trys nusprendėme išeiti iš Keistuolių teatro su mintimi – kurti ką nors savo. Tai buvo 1998 metų rudenį. Iš studijų laikų turėjome pačių įvairiausių etiudų, spektaklių užuomazgų, todėl juos pabaigėme kurti ir prasidėjo mūsų teatro gyvenimas – premjeros, atsiliepimai spaudoje, žmonių susidomėjimas ir t.t., ir pan.
Beje, šitoks pavadinimas buvo sugalvotas ne todėl, kad bus kuriami spektakliai išimtinai vaikams, o todėl, kad jis mažas, jaukus, šiltas, mielas ir paprastas.
Tiesa, iš pradžių buvo gana sunku, todėl visi stengėsi dirbti ir kitus darbus – Arturas Varnas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, aš – „Mažojoje studijoje“ kūriau laidą vaikams, Žilvinas Ramanauskas – Justiniškių vaikų klube, tačiau netrukus ėmėme rašyti projektus Kultūros ministerijai ir Atviros Lietuvos fondui ir gavome finansavimą vieną kartą, paskui kitą ir taip įsivažiavome. Netrukus pastebėjome, kad vienos uždaros erdvės mums tiesiog per maža ir natūraliai ėmėme labai aktyviai plėsti savo veiklą.
Taip, kad dabar jau per maža vietos Lietuvoje?
Taip (juokiasi). Dabar turime savo patalpas Vilniuje, Užupyje, nors čia vaidiname itin retai. Mes esame kitoks teatras – neturime repertuaro, neturime bilietų. Žiūrovai eina ne pas mus, tai mes einame pas žiūrovą, todėl dažniausiai esame kviečiami į Kalėdų šventes, mokyklas, darželius, miestų šventes, įmones, namus ir t.t. Mes ir nesiplečiame – nuo pat pradžių iki dabar esame trise, todėl visi darbai gula ant mūsų pačių – mes ir direktoriai, ir dekoratoriai, ir režisieriai, ir muzikantai, ir aktoriai. „Teatriukas“ yra labai mobilus teatras, todėl dažniausiai ir keliaujame iš vienos šventės į kitą (juokiasi).
Ties kuo apsibrėžia šiandien „Teatriuko“ veikla?
Labai sunku pasakyti, nes dėl to paties mobilumo šiandien kuo mes tik neužsiimame – kuriame spektaklius vaikams, dainuojame dainas ir įrašinėjame kompaktines plokšteles, tačiau dirbame ir su suaugusiaisiais – rengiame seminarus, ruošiame darbuotojus darbui su vaikais, įmonėse rengiame kūrybiškumo skatinimo bei lavinimo programas, kuriame komandos formavimo žaidimus ir t.t. Žodžiu, esame renginių organizatoriai, viešųjų ryšių bei teatro kompanija vienoj krūvoj (juokiasi).
Mano supratimu, esame gan įvairiapusiai, todėl sunkiai galime tilpti vienoje terpėje. Štai mūsų Žilvinas ir kuria muziką, ir režisuoja spektaklius bei renginius, pats sukūrė ir tvarko mūsų interneto svetainę. Žinoma, mes nepretenduojame į masiškumą, o tik į paprastą žmogišką jaukumą ir buvimą kartu.
Jūsų teatras neapsiriboja vien scena kaip tokia, o eina į įvairias erdves, organizuoja visokias šventes ir net nebūtinai vien vaidina. Žodžiu, Jūs gyvenate ir kuriate už scenos?
Visiškai teisingai. Mums bet kuri erdvė gali tapti scena. Dabar labai populiaru vaiko gimtadieniui kviestis teatrą.
Rimtai? Pirmą kartą apie tai girdžiu...
Kasdien sulaukiame bent po keletą skambučių, tiesa, pastaruoju metu ir patys gan retai į juos važiuojame, nes turime kur kas didesnių renginių ir projektų. Tiesa, yra manančiųjų, kad aktorius, važiuojantis į šeimas, vaikų gimtadienius, tampa klounu. Tai ne tiesa. Šiandien žmonės jau nori ne klouno, o teatro su dekoracijomis, apšvietimu. Tai būna namuose didelės šventės - daug vaikų, giminių ir linksmybių...
Tad kokią vietą apskritai „Teatriukas“ užima šiandien Lietuvos teatrų scenoje?
Keistą vietą (juokiasi). Teatro bendruomenėje esame lyg už borto, o ir teatro kritikai, matyt, retas kuris yra matęs daugiau nei vieną ar du mūsų darbus. Žinoma, dėl to esame patys ir kalti, mat nevaidiname visada vienoje ir toje pačioje vietoje. Visi mūsų renginiai, net jei tai edukacinės programos, tiesiogiai yra susijusios su teatru, ir tokiu būdu mes mėginame išplėsti pačią teatro sąvoką. Mes mėginame tetarą adaptuoti prie šiandienių žiūrovų poreikių – kuriame ne tik spektaklius, bet ir iš esmės teatro mokymo programas, per kurias žmonės sugeba vienas kitam atsiskleisti. Tai lyg žaidimas teatrą.
Mūsų įkurtoje salėje Užupyje telpa vos trisdešimt trys žiūrovai, todėl ji taip ir vadinasi „33“. Pirmaisiais metais joje nuolatos rengdavome pasirodymus, ir ateinantys žmonės pradžioje buvo labai nedrąsūs, nes jiems reikėdavo sėdėti ant pagalvėlių, o aktorius vaidindavo metro atstumu nuo žiūrovo. Tačiau pamažu vieni prie kitų pripratome – o po spektaklių gerdavome arbatą ir bendraudavome su žiūrovais, ir vaikai paprastai nenorėdavo eiti namo. Tuomet akivaizdžiai ir pajutome, kad vaikams reikia ne tiek spektaklio, kiek paties buvimo teatre ir veikimo čia. Kokiame teatre tu gali pačiupinėti dekoracijas? O tai labai svarbu vaikui. Beje, spektaklių metu mėgome fotografuoti ir po spektaklių interneto svetainėje įdėdavome vaikų nuotraukas, tad jie be galo džiaugdavosi tuo.
Du sezonus taip gyvenome, tačiau baigėme šią veiklą , nes ir žiūrovai pradėjo netilpti į salę, ir sudėtinga tapo kiekvieną kartą viską tvarkyti – vis dėlto esame trise.
Žvilgtelėjus į Jūsų veiklą nustembi, kad esate ne tik vaikų teatras. Ar nėra kur kas paprasčiau kurti apsibrėžus savo publiką ir visada galvoti apie konkretų žiūrovą?
Matote, spektaklius kuriame išimtinai vaikams, o jau teatralizuotas ar kūrybiškumą ugdančias programas – suaugusiesiems. Pastaroji veikla yra labai kūrybiška, tačiau tai nėra spektakliai. Mes neturime nė vieno spektaklio suaugusiesiems, tačiau turime daug programų, projektų, teatralizuotų žaidimų, net programą turistams (juokiasi). Edukacinėmis programomis pradėjome užsiimti dėl didelio tokių programų poreikio, juolab kad niekas tuo prieš keletą metu neužsiiminėjo.
O iš kur atsirado tokių renginių, programų poreikis? Gal žmonės nebesugeba natūraliai be išorinių veiksnių bendrauti?
Aš manyčiau priešingai – žmonės tapo laisvesni ir, tarkime, įmonės vadovas nebijo drauge su savo pavaldiniais vaidinti, atlikti tam tikras užduotis, filmuotis. Apskritai įmonės pradėjo kreipti didelį dėmesį kolektyvo mokymui bei glaudžiam bendradarbiavimui, mat geras darbuotojas tapo aukso vertės. Anksčiau įmonių renginiuose užtekdavo muzikanto ir alkoholio, dabar to neužtenka. Todėl įmonės kuria vaizdo klipus, spektaklius, piešia didelius bendrus piešinius, kad žmonės pamatytų ir pažintų vienas kitą. Tai ir yra svarbiausia. Kiek čia būna atradimų... Mes tik padedame žmonėms atskleisti ir pamatyti vienas kito talentus.
Kiek maždaug turite pasirodymų per savaitę?
Vieną, būna ir nė vieno. Renginių daug neturime. Tačiau štai vasarį įrašėme du naujus kompaktinius diskus – „Pasakos telefonu” vaikams ir „Asilo oda” pagal Š. Pero pasakas – suaugusiesiems, kurias išleido leidykla „Nieko rimto”, turėjome kelis renginius Knygų mugėje, o prieš kelias dienas - net filmo premjerą iš vaikų vasaros stovyklos „Lietuvos atgaja“. Tai buvo labai smagus mūsų pačių sukurtas projektas, mat vaikams buvo paskirti vaidmenys, o jie patys sugalvojo scenarijų, kostiumus, grimą. Stovyklos metu rugpjūčio mėnesį nufilmavome filmą, o paskui mūsų Žilvinas iki vasario pabaigos jį sumontavo. Po filmo premjeros vaikai plojo atsistoję... Žodžiu, darom tai, ką reikia ir kas mums įdomu, svarbiausia – kad tai būtų kūrybiška...
Kaip apskritai sekasi išgyventi esant tokiam mažam kolektyvui?
Kai esi mažas, mažiau ir reikia. Šiuo atžvilgiu mums sekasi visai neblogai (juokiasi). Gal todėl, kad mūsų yra nedaug, o turime pakankamai daug veiklų: vasarą važinėjame po vaikų stovyklas, organizuojame renginius įmonėse, rudenį prasideda sezonas ir vaidiname mokyklose, miesto šventėse, paskui ateina Kalėdos, kai vėl - daug renginių įmonėms, sausį įrašinėjame muziką, leidyklos išleidžia, pavasarį gastroliuojame, ir taip prabėga metai...
Netrukus išvykstate į JAV. Papasakokite apie šias gastroles ir apskritai, ar dažnai tenka gastroliuoti?
Mus pakvietė Garrett College, Maryland valstijoje (Garet koledžas), kuriame yra programa, kur tyrinėjami Amerikos ir Baltijos šalių kultūriniai ryšiai. Kasmet jie kviečia menininkus iš Baltijos šalių. Buvo ten nuvykę ir latviai, ir estai, o lietuviai – ne. Žodžiu, taip nutiko, kad „Teatriukas“ bus pirmas. Programai mes pasiūlėme nuotaikingą spektaklį pagal Juozo Erlicko poeziją „Kad būtų linksma“, nes čia yra daug veiksmo su daiktais ir pačios poezijos. Tad su šiuo spektakliu pasirodysime ne tik šiame koledže, bet ir aplinkinėse amerikiečių mokyklose. Tačiau pasitaikius tokiai progai užmezgėme kontaktus su lietuvių bendruomenėmis įvairiuose JAV miestuose, tad šios mūsų gastrolės užtruks gerą mėnesį. Vaidinsime Los Andželo, Čikagos, Niujorko, Niu Džersio, Filadelfijos, Vašingtono lietuviams.
Tokių gastrolių nebūna daug, tačiau 2003 ir 2004 metais svečiavomės Londone ir vaidinome lietuvių bendruomenėj jų pačių bažnyčioje. Emigrantų vaikams yra labai svarbu išgirsti gyvą lietuvių kalbą, nes tarpusavyje jie kalba tik angliškai, o lietuviškai – su dideliu akcentu, tad tokios lietuvių mokyklėlės vaikams yra didelė parama. O ir mes patys jaučiame atsakomybę, todėl ne tik vaidiname ir išeiname, bet rengiame diskusijas, vakarones, susiėjimus su dainomis ir pašnekesiais, kad tą buvimą drauge įprasmintume.

“Teatriuko” kryptis – kūrybiškumas
(straipsnis iš savaitraščio “Kontrastai” 2006 06 30-07 06, Nr. 25 (31).

Aktorių trupei „Teatriukas“ - profesionalių, nepriklausomų aktorių trupei, vaidinančiai ir dainuojančiai vaikams ir suaugusiems - ką tik pasibaigė aštuntas sezonas. Dabar visi trys „Teatriuko“ nariai – Dalytė Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas ir Arturas Varnas ruošiasi gastrolėms Amerikoje, kur vaidins amerikiečiams vaikams ir lietuviams išeiviams.
Lietuvoje juos pažįsta ko gero kiekvienas vaikas.Tikriausiai būtų nelengva surasti kad ir pačią mažiausią mokyklėlę, kurioje ši trijulė nebūtų apsilankiusi. “Trys šimtai žalių papūgų vieno katino pabūgo” – žodžius iš „Teatriuko“ dainelės mintinai žino ir suaugę dėdės ir tetos. „Teatriuko“ aktorius Dalytę ir Žilviną kalbina Audronė Pociutė.

- Jūs vaidinate ne tik vaikams, tačiau daugelis „Teatriuką“ sieja su vaikais ir nelabai įsivaizduoja Jūsų dainuojančių suaugusiųjų dainas. Ar Jūs patys tapatinate save su vaikų teatru?
ŽILVINAS: Pats mūsų pavadinimas „Teatriukas“ nereiškia, kad tai yra tik teatras vaikams. Po „Teatriuko“ idėja jau pačioje pradžioje slėpėsi sumanymas ne įkurti didelį griozdišką ir nejudrų teatrą, o sukurti mažą teatriuką, kuris asocijuotųsi su šiluma, namais, nuoširdumu, paprastumu. Teatriukas – tai tiesiog mažas teatras, malonus, mielas, kuriame savo vietą gali rasti ir vaikai ir suaugę. Galbūt natūraliai atsitiko, kad mes daug kam asocijuojamės su vaikais, nes pradėjome nuo vaikų dainelių ir spektakliukų, kuriuos buvom sukūrę dar studijų metais. Gastroliuodami po mokyklas, jautėmės atliekantys kilnią misiją, nes rodėm ne „chaltūras“, o tikrai grynai profesionaliai atliekamą savo kūrybą. Stengėmės iš visos sielos ir, tikiuosi, kad mokyklos tai įvertino.
DALYTĖ: Mūsų sumanymas buvo po spektaklių su žiūrovais – mažais ir dideliais bendrauti - gerti arbatą, kalbėtis, dalintis įspūdžiais. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinom, kad yra gerai, jog esam mažytė struktūra: didžiuliame teatre tokie pasisėdėjimai po spektaklio su žiūrovais būtų tikriausiai neįmanomi. Tačiau, žinoma, tikrai nėra lengva patiems trise atlikti visas funkcijas: įsirengti salę, sukurti spektaklį, jį pastatyti, užsiimti reklama ir vadyba, pardavinėti bilietus prie durų, paruošti apšvietimą, vaidinti, virti arbatą, bendrauti su žiūrovais, po to sustumdyti kėdes ir viską išvalyti. Užtat dabar mums nesunku susikrauti daiktus ir iškeliauti į Ameriką (juokiasi).
ŽILVINAS: Gaila, kad dabar rinka verčia mus pasirodymus vaikams mažinti. Mokyklos mūsų kviesti neišgali. Mes pavargom dirbti iš entuziazmo. Pamatėm, kad vaidinti suaugusiems žymiai labiau apsimoka. Supratom, kad teatras vaikams ir valstybei nelabai įdomu, mažai yra programų, kurių padedami, finansuojami aktoriai ir mokyklos galėtų inicijuoti projektus. Galinčios mokėti įmonės taip pat orientuotos ne į vaikus.
DALYTĖ: Kultūrai Lietuvoje iš valstybės biudžeto skiriama tik 0,6 bendro nacionalinio produkto. Kai pinigų nėra, iš kur čia bus kažkokios programos, skatinančios teatrus kurti vaikams, nagrinėti vaikų ar jaunimo problemas. Dabar jau pradeda stambios įmonės daryti, pavyzdžiui, vasaros programas darbuotojams, o kartu ir jų šeimoms, vaikams. Bet pinigai tam skiriami nepalyginamai mažesni nei suaugusiems. Mes stengiamės paaiškinti, kad vaikams taip pat reikia ir atskiros erdvės, ir kad ji būtų gražiai papuošta, ir visų kitų priemonių, o ir profesionalių aktorių darbas kainuoja.
ŽILVINAS: Tačiau negali nuolatos užsiimti auklėjimu. Mums jau aštuoni metai. Ne jaunyn einam… (juokiasi).
DALYTĖ: Lietuvoje apie ateitį mąstoma investuojant į pastatus, statybas. Kiek dėmesio skiriama vaikams ir jaunimui rodo ne tik nesidomėjimas vaikų teatrais, bet ir švietimo, kultūros politika. Ne į ten žiūrima. Mes stengiamės, kiek įmanoma, bet negali daugiau negu gali.

- Ar teatras vaikams ir suaugusiems yra du visiškai skirtingi dalykai?
DALYTĖ: Vaidinti vaikams skiriasi nuo teatro suaugusiems. Teatras vaikams dažnai atlieka ugdomąją bei šviečiamąją funkciją. Teatru gali būti sprendžiamos paauglių problemos, pavyzd-žiui, nepritapimo, skyrybų šeimoje, savižudybių ir t.t.. Jis skiriasi nuo tradicinio teatro ir tuo, kad čia įtraukiami ir žiūrovai, su jais vyksta įvairūs užsiėmimai. Taip teatras tampa ne tik laisvalaikio praleidimo forma, o aprėpia daugiau funkcijų. Pasaulyje tokių teatrų labai daug. Lietuvoje iš viso nėra.
ŽILVINAS: Tiesą pasakius, aš kaip režisierius kurdamas tikrai negalvoju kažką auklėti ar spręsti problemas. Tačiau kaip aktorius aš galiu pasakyti, kad vaidinimas vaikams ir suaugusiems tikrai skiriasi. Suaugę mandagiai tyli, net jei jiems kažkas nepatinka, o vaikai, jei jiems nepatinka nors vieną minutę, iškart pradeda nerimauti, blaškytis. Ką tokiu atveju daryti? Reikia daryti gerai, kad taip nebūtų. Būdavo atėjęs į salę paklausai, koks šurmulys. Šurmulių spektras labai platus. Būna geriečiai vaikučiai, kurie kažko tikisi su smalsumu, nerimu. O miesto mokyklose šurmulys toks: „ai, mes jau dešimt kartų matėm tą teatrą. Gerai, kad nors nereikia eiti į pamoką“. Pagal šurmuliavimą, žinai, ką daryti. Jei šurmulys neklaužadėliškas, vaidini dinamiškiau, viską darai aiškiau, kiečiau. Kartais pats nustembu – pajautęs, kad salė jau “pasileidžia”, tiesiog einu į priekį ir net nežinau, ką padarau, bet jie nutyla. Gal tiesiog suveikia tas noras, kad jie nutiltų...
Tiesą pasakius, nežinau kam labiau – vaikams ar suaugusiems – tinka mūsų sukurta dainelė pagal J.Erlicko eilėraštį apie tai, ką daryti, kai tau nuobodu. J.Erlickas pataria: prisirakink prie radiatoriaus, o raktą išmesk pro langą. Ar vaikas supras? O suaugęs ar supras? Kartais nebūtina visko suprasti – svarbu, kad liktų įspūdis.

- Ko gero niekas nesuabejos, kad pagrindiniai „Teatriuko“ bruožai, neleidžiantys jo sumaišyti su jokiu kitu teatru, yra ypatingas nuoširdumas ir šiltumas. Ar toks buvo išankstinis sumanymas, ar tiesiog taip gavosi?
DALYTĖ: Niekas sugalvojęs to nepadarytų. Tai sąlygota asmenybių. Kai įkuri teatrą, nelabai ką žinai ir formuluoji. Tiesiog nori kurti. Išreikšti save, tokį, koks esi.
ŽILVINAS: Aišku, nuo asmenybių. Tačiau tu nori daryti taip, kaip tau atrodo geriausia, pagal savo vertybes. Kai mokėmės aktorinio meno, sužinojom visokiausių dogmų, kurių tu negali peržengti. Pavyzdžiui, jei iš scenos formuluoji klausimą vaikams, jis turi būti toks, kad į jį būtų galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Mes tų taisyklių laikytis nelabai norim. Aš išeinu ir paklausiu tokio klausimo, kad vaikai atsako visi skirtingai. Vaikai mąsto, diskutuoja, salėje pakyla didžiulis šurmulys.
DALYTĖ: Mūsų spektakliai, bendravimas skatina ne šablonišką vaiko mąstymą, o kūrybiškumą, nors aktoriams nuo to scenoje tik sunkiau.
ŽILVINAS: Išsirutuliojo tokia “Teatriuko” kryptis: kūrybiškumas. Ne tik vaikų, bet ir suaugusių. Jau porą metų dirbame ties suaugusių kūrybiškumo lavinimo projektais. Ir neblogai sekasi. Gal to nuoširdumo labiausiai mums visiems ir trūksta miestuose. Kaimuose šiek tiek kitaip. Ten žmonės nuoširdesni.
DALYTĖ: Žodžiu, mes tokį savo stilių sukūrėme, o nenusprendėm susėdę: „Būkim dabar nuoširdūs“.
ŽILVINAS: Iš vienos pusės – taip, o iš kitos – yra sąmoningas nenoras užsidėti kaukę, skleisti profesionalumą blogąja prasme.
DALYTĖ: Mes gal ir negalėtume taip.
ŽILVINAS: Galėtume dar ir kaip. Išeini su kauke „Aš profesionalas, darau viską profesionaliai“, skambiu balsu visiems pasakai „Laba diena“, visi nuščiūva, tada pasakai, ką reikia pasakyti pagal taisykles, kad visi pasakytų „o“. . Žodžiu, visus valdai. Bet aš nenoriu valdyti. Aš noriu tiesiog būti su žmonėmis. Mes galim tai sau leisti, nes esame ne teatras, o “Teatriukas”…

Nestandartinems moterims - nestandartiniai drabuziai!
(Lietuvos Rytas, 2006 08 08)

Ka daryti, jei drabuziu parduotuvese karaliaujantys dydziai neatitinka figuros? Jei, tarkime, esate aukstauge ar, priesingai, labai mazute, jei jusu formos pilnesnes, nei podiumu zygiuojanciu manekeniu? Kaip sia problema sprendzia zinomos Lietuvos moterys?

Viena is ju - Dalia Mikoliunaite, aktoriu trupes „Teatriukas“ aktore:
„Drabuziu nesiuvu, savo dydzio rubu randu parduotuvese. Taciau kartais tenka labai ilgai paieskoti, ypac kai norisi nusipirkti ka nors tikrai moteriska. Mano ugis 1 metras 55 centimetrai, todel dazniausiai savo dydzio drabuziu ieskau ir randu vaikiskuose skyriuose. Galbut del to mano aprangos stilius yra labiau sportiskas, jaunatviskas, nelabai moteriskas. Megstu ryskias spalvas.
Jei yra kokia nors proga ir reikia atitinkamo rubo, kartais tiesiai is parduotuves einu pas siuveja susiaurinti arba patrumpinti isigyto drabuzio. Specialiai siuvu tik sceninius rubus, taciau tai jau visai kitas reikalas. Modelius kuriame patys - as ir mano kolegos aktoriai Zilvinas ir Arturas. Vaidiname vaikams, tai musu rubai dazniausiai buna kokie nors ryskus kombinezonai, man - trumpi pusti sijoneliai.
Netgi paltus ir striukes, buna, kartais nesioju per ilgomis rankovemis, nes niekaip neprisiruosiu nueiti pas siuveja, kad si patrumpintu. Laiko pritruksta.
Del avalynes problemu neturiu. Nors mano koja labai maza, batu parduotuvese vis delto randu. Dabar jau randu. Megstu patogia avalyne, aukstakulniai man ne prie sirdies. Mieliau aviu ivairius sporbatelius.
Kai su trupe gastroliavome Londone, pastebejau, kad Anglijoje drabuziai - labai brangus. Taciau neatsispyriau pagundai ir vis tiek isigijau labai grazu ranku darbo megztini. Artimiausiu metu ketiname vykti gastroliu i Amerika. Tikiuosi, kad Jungtinese Valstijose papildysiu savo garderoba“.

Geros nuotaikos planuotojos
Cosmopolitan/ Gyvenimas ir karjera/ 2004 gruodis
http://www.cosmopolitan.lt/archyvas/200412/gyvenimas/straipsnis?sid=1266

Per diena jos apsvarsto daugybe originaliu ideju ir issirenka viena, kartais pacia beprotiskiausia. Svarbu, kad ji teiktu zmonems dziaugsmo, leistu atsipalaiduoti.
Jos nuolat sukasi renginiuose ir sventese, taciau ateina ne linksmintis — ziureti, ar linksma kitiems. Jos rupinasi, kad tinkamu laiku uzgrotu muzika, i ora pakiltu balionai, dangu nusviestu fejerverkai. Jos zino daug triuku ir pramogu pasaulio taisykliu, todel draugams sunku jas nustebinti. Pramogu planuotojos stebina pacios — toks ju darbas ir gyvenimo budas.

IDEJU GAUDYTOJA

29 metu Dalia Mikoliunaite, profesionali aktore bei filologe, pries septynerius metus su bendraminciu vaikinu kompanija ikure “Teatriuka”.
Aktoriu trupe vaidina ir dainuoja per imoniu jubiliejus, gimtadienius, firmu iskylas, mini spektakliais reklamuoja ivairiu firmu produktus.“Teatriukas” vaidino spektakli vaikams “Piemeneliu isdaigos”Prezidenturoje, dalyvavo agitacineje kampanijoje Lietuvai stojant i Europos Sajunga, reklamavo skandinaviskus automobilius, mobiliuju telefonu paslaugas, alu. “Vaikinai svyscioja idejas, as jas gaudau ir parengta pasiulyma nesu uzsakovams. Nesistengiame sokti auksciau bambos — siulome klientams tik tai, ka geriausiai ismanome, — pasakoja renginiu organizatore. — Jeigu firma kviecia i derybas del sventes, zinau: konkursas laimetas. Varzovus iveikiame maloniu bendravimu bei originaliais sumanymais.” Kai trupe gauna uzsakyma, Dalia paraso scenariju, pasirupina scenografija, aktoriu apranga, sudaro repeticiju tvarkarasti — ir dazniausiai per menesi renginiui pasiruosta. Beje, “Teatriuko” vaikinus Dalia skolina ir mergvakariams: padainuoti serenadai po langais, pasiirstyti valtele po ezera, nunesti roziu. Vaikinai labai noriai imasi romantiku darbo — jiems smalsu, kaip merginos linksminasi vienos.
Trupe neturi vadybininko, tad Daliai daznai tenka tartis ir del finansavimo. “Dievinu kurybini darba, bet kai generuodama idejas issiderinu, pravartu susikaupti. Tada einu tartis del projektu su klientais ir labai dziaugiuosi, kad bent savaite gyvensiu konkreciai.”
Mergina, neseniai pradejusi studijuoti kulturos vadyba, neslepia, jog seserius metus dirbo jos neismanydama. “Buna, kad nezinodama kokio nors vadybinio desnio maziau rizikuoji suklupti”, — sypsosi ji.
Teatralizuoti renginiai tapo Dalios gyvenimo budu. Labai daznai jai norisi pamirsti pinigus, karjera ir tiesiog padukti. Prisiminusi rezisieriaus Juozo Miltinio fraze, jog kaliosus reikia palikti uz teatro duru, Teatro dienos proga Dalia su trupe organizavo begima su kaliosais. Susirinko daug vaiku, bobuciu, ryzosi ir keletas aktoriu. Begikams buvo isdalyti kaliosai, beje, tik 45 dydzio, nes remejai isivaizdavo, kad aktoriu kojos nepaprastai dideles. Begima gatvemis vainikavo vakarelis, per kuri vietoj Kristoforu aktoriai gavo Sviesoforus.
Tik nemanyk, jog renginiu organizatores darbas — vien pramogos. Firmos, skyrusios pinigu, daznai pageidauja kontroliuoti visa darbo procesa. Neretai buna apmaudu, kad lesos renginiui taupomos ne baltos misraines, o atlikeju saskaita. “Kartais padejuoju, — sako Dalia, — bet draugai tvirtina, jog esu viena is laiminguju, nes dirbu tai, ka noriu.”